Kada psichoaktyvių medžiagų vartojimas virsta priklausomybe?
Nacionalinis psichoaktyvių medžiagų vartojimo institutas (NIDA), veikiantis Jungtinėse Valstijose, priklausomybę apibrėžia kaip lėtinį, atkryčiais pasižymintį sutrikimą, buriam būdingi:
- Kompulsiški, kartais nekontroliuojami potraukio vartoti epizodai;
- Polinkis vėl kartoti vartojimą, nepaisant patiriamų neigiamų to pasekmių;
- Ilgalaikis neigiamas poveikis ir pasikeitimai smegenyse;
NIDA taip pat pažymi, kad priklausomybė yra ne tik psichikos, tačiau taip pat ir lėtinis kompleksiškas smegenų funkcijos sutrikimas, kurį diagnozuoti gali tik kvalifkuotas specialistas.
Elgesio pokyčiai
Priklausomybė pirmiausia pasireiškia elgesyje, todėl šiuos požymius galima matyti, juos dažnai pastebi vartojančio žmogaus artimieji, pats priklausomas gali to nematyti. Greičiausiai pažeidžiama priklausomo asmens susivaldymas, geba kontroliuoti elgesį:
- Nepaisant bandymų sustoti, priklausomas yra linkęs nekontroliuoti vartojimo dažnumo;
- Prailgėja laikas, skiriamas jėgų atgavimui po vartojimo;
- Vartojimas išlieka, nepaisant atsirandančių sveikatos, emocinių ar bėgų asmeniniame gyvenime;
- Susiaurėja dėmesys kitoms pasitenkinimą keliančioms veikloms, didėja fokusavimasis į priklausomybę keliančią veiklą;
- Nesugebėjimas žengti žingsnių pagalbos link.
Cheminiai pokyčiai
Tyrimai rodo, kad ilgalaikis psichoaktyvių medžiagų vartojimas sukelia cheminius smegenų pokyčius – tai keičia smegenų atpildo sistemos darbą. To pasekoje didėja žmogaus polinkis nuolat ieškoti įvairiausių pateisinamų ar ,,legalių” būdų vartoti, nepaisant besikaupiančių neigiamų vartojimo pasekmių. Nors psichoaktyvių medžiagų patiriama žala didėja, vartojimo aktyvumas – taip pat. Tokiais atvejais mažėja pasitenkinimo jausmas vartojant, todėl smegenys linkusios liguistai siekti malonumo būsenos. Šis procesas yra jau ne tik psichologinis, bet ir cheminis fenomenas.
Kaip prasideda priklausomybė?
Pagrindinės priežastys, dėl kurių žmonės įsitraukia į priklausomybę galinčias sukelti veiklas, tai – bandymai pasiekti euforiją ar palengvinti emocinį skausmą bei socialinės aplinkos nulemtas eksperimentavimas. Apsvaigimo būsena gali būti maloni, o ją sukelia ne tik psichoaktyvios medžiagos, tačiau ir tokios veiklos, kaip lošimai, seksas, pornografijos žiūrėjimas bei kitos. Vieni iš mūsų labiau linkę tapti priklausomais nei kiti. Kas tam turi įtakos?
- Genetiniai faktoriai. Tiesioginio paveldėjimo nėra, tačiau priklausomų tėvų vaikai yra apie 40-60% labiau linkę piktnaudžiauti psichoaktyviomis medžiagomis.
- Pokyčiai smegenyse. Malonumo jausmą pavartojus sukelia padidėjęs hormono Dopamino aktyvumas tokioje smegenų vietoje, kuri vadinama ,,atpildo sistema”. Visais atvejais po pavartojimo dopamino lygis nukrenta žemiau normos varianto, todėl norėdami jį pakelti, vėl vartojame. Bėda tame, kad tas pats pasitenkinimo lygis, kaip pirmą kartą pavartojus niekada nebepasiekiamas, jis vis mažėja – tai skatina mus vėl vartoti, kol galiausiai medžiaga piktnaudžiaujama, norit grįžti į ,,normalią būseną”. Jeigu mes galime ,,priprasti” prie malonaus apsvaigimo, euforijos ir tam vystosi tolerancija (reikia didesnių kiekių tam pačiam efektui pasiekti), tai prie nemalonios savijautos po pavartojimo mes, deja, ,,nepriprantame, kiekvieną kartą po pavartojimo jaučiamės vis blogiau. Atpildo siekimas yra liguistas, kai atitinka šiuos bruožus – tampa kompulsiškas ar impulsyvus; elgesys nustoja būti maloniu; elgesys nebeatneša palengvėjimo būsenos.
- Aplinkos veiksniai. Ne visi faktoriai, dėl kurių išsivysto priklausomybė yra genetiniai. Piktnaudžiaujantys asmenys dažnai yra kiek labiau pažeidžiami įvairiausių socialinių bei psichologinių veiksnių. Sakoma, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimas dažnai yra bandymas tvarkytis su situacija, palengvinti savijautą ar tam tikra ,,savigydos forma” dėl patiriamų nemalonių jausmų.
Taigi, šių aplinkybių eigoje žmogus jaučiasi lyg užburtame rate – nori nevartoti psichoaktyvių medžiagų, tačiau pastebi, kad negali sustoti svaigintis, nors tai ne tik, kad nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek pradžioje, bet ir būna nemalonu, neatneša palengvėjimo jausmo bei kenkia sveikatai ar asmeniniam gyvenimui. Remiantis Amerikos priklausomybių medicinos bendruomenės duomenimis, šioje būsenoje ar vartos nebepriklauso tik nuo pačio priklausomo žmogaus racionalaus pasirinkimo.