Gėdėjimas – šeimos reikalas.
Šiais laikais vis dažniau pasitaiko, kad artimojo netenkama jam susirgus nepagydoma liga. Dviejų trečdalių susirgusių vėžiu išgyvenamumas yra bent penkeri metai. Netektis vis rečiau būna ūmi, staigi, netikėta, todėl sergantis bei jo šeimos nariai susiduria su skaudžia realybe, kurioje reikia gyventi su mirties nuojauta. Svarbu suprasti, kad tokiais atvejais gedėjimas – tai ne asmeninis, o šeimos reikalas, o pats gedulas įgauna kitą formą, nes jis yra ilgas, nemalonus, keičiantis kasdieninę rutiną, reikalaujantis pastangų prisitaikyti. Tai ypač ryšku, šeimos nario liga tęsiasi ilgą laiką. Kyla įvairūs iššūkiai, kurie reikalauja, kad persitvarkytų šeimos struktūra ir dinamika, nes mylimas žmogus gęsta ir sprūsta iš gyvenimo. Šeima turi išmokti kaip tvarkytis su situacijomis, kurios keičiasi dažnai – kas savaitę ar net kasdien, nes sergančiam žmogui gali gerėti sveikata arba jis gali patirti pablogėjimą. Tai reiškia, kad visi šeimos nariai (turima omenyje ne tik namų ūkio gyventojus) susiduria su prailgėjusiu atsisveikinimu. Užsitęsusi situacija gali stipriai varginti, būti labai komplikuota. Gali kilti įvairiausių sunkiai suvokiamų, bet normalių jausmų, pavyzdžiui, noras, kad tai ilgiau nebevargintų ir jau pasibaigtų. Taipogi, kai mirtis užklumpa staigiai, su mirusiu galimybės apie mirtingumą ir kylančius jausmus pasikalbėti nėra, priešingai nei ilgos nepagydomos ligos atveju.
Natūralu, kad šiais laikais šis procesas dar sunkesnis, nes XXI – ojo a. žmogaus darbotvarkė daug labiau užpildyta, o gedėjimui vietos surasti vistiek reikia. Taip pat gedėjimas apsunkėja, nes į paviršių gali iškilti daug ilgus metus nespręstų šeimos problemų. Taip nutinka, nes artimojo ligos atveju tarpusavyje šeimos nariams tenka bendrauti nori to jie ar nenori, taip pat tenka kartu išgyventi sielvartą ar kitus kylančius jausmus. Net stipriai vienas kitą mylinti pora gali patirti itin didelių iššūkių, jei vienas iš jų turi rūpintis sergančia mama ar tėvu.
Taigi, šeimos gedėjimo tikslas turėtų būti po netekties tapti artimesniems ir turėti stipresnį ryšį nei prieš tai. Kartais to padaryti neįmanoma be išorinės pagalbos, specialistų konsultacijų, domėjimosi apie gedėjimo procesą, skaitymo apie tai, gali atsirasti psichologinės pasekmės – depresija, nerimo sutrikimai, nemiga, intensyvi savikalta, konfliktai šeimoje, netgi fizinės ligos. Kai kur literatūroje pateikiamos penkių fazių modelis, skirtas palengvinti šeimoms atsisveikinimo gedulą:
- Krizė
Nepagydomos ar potencialiai mirtinos ligos šeimoje diagnozė neišvengiamai sukuria krizinę situaciją šeimoje. Šeima nebegali funkcionuoti taip, kaip tai darė prieš tai, kažkas turi keistis tam, kad būtų prisitaikyta prie žinios. Galima tai įsivaizduoti kaip akmenuko sukeltas vandens bangeles ramiame tvenkinyje. Faktoriai, nuo kurių priklauso reakcija į krizę:
- Santykių kokybė su sergančiuoju praeityje ir dabartyje.
- Ar sergantis artimasis yra jums tėtis, mama, teta, o gal sūnus ar dukra.
- Kokią rolę šeimoje atlieka sergantysis (pavyzdžiui, šeimą išlaikantis asmuo).
Dažniausia pradinė reakcija į tokio pobūdžio žinią – nerimas. Taipogi, jei jūsų santykis su sergančiu yra komplikuotas ar atitolęs, gali kilti kaltės jausmas, pyktis, noras atstumti. Jei susirgęs yra vaikas ar jaunuolis, gali kilti intensyvus neteisingumo jausmas, su kuriuo šeimai yra labai sunku susigyventi. Šioje fazėje suaugusiems yra labai svarbu žinoti, kokių galima tikėtis savo emocinių reakcijų, žinoti su kuo galima pasikalbėti kilus sunkumams, kamuojant prisiminimams ar kylant nemalonioms emocijoms pagalvojus, kaip reikės dabar bendrauti su sergančiuoju ar kitais artimaisiais.
- Vienybės fazė
Natūralu, kad susiklosčius krizinei situacijai šeima gali susivienyti, laikinai užmiršti visus nutikusius skaudulius. Tai gali būti visai nesunku tiems, kurie neturi nuoskaudų ar komplikuoto santykio su sergančiuoju, pavyzdžiui ,,labiausiai mylimi vaikai”. Tačiau, jei žmogus jaučiasi buvęs nemalonioje sau rolėje, pavyzdžiui, atpirkimo ožys ar mažiau mylimas vaikas, natūralu, kad jaus visą paletę jausmų net tada, jei mėgins vienytis su likusiais.
Šioje fazėje kritiniais tampa sunkiai sergančio poreikiai. Iš to kyla pagrindinė šios fazės problema – kokių rolių imsis šeimos nariai sergančio priežiūroje bei kaip pavyks išlaikyti pagarbą vienas kitam. Dažnai šeimos yra linkusios neaptarti plano, palikti jį savieigai, todėl yra tikimybė, kad kiekvienas narys regresavęs gali pradėti elgtis taip, kaip elgdavosi anksčiau, turėti tokią rolę, kurioje būdavo augant, paauglystėje ar suaugystėje. Tai gali nutikti pasąmoningai, be racionalaus proto žinios ir patvirtinimo. Šioje stadijoje reikalingi padaryti darbai:
- Išsirinkti medikus, su jais bendradarbiauti.
- Laviravimas socialinių paslaugų labirinte.
- Užtikrinti, kad būtų sutvarkyti teisiniai reikalai, tokie kaip valia dėl palikimo, testamento pildymas, veiksnumo klausimai ir etc.
Emocinė kiekvieno šeimos nario sveikata priklauso nuo to, kaip pavyks su šiais uždaviniais tvarkytis kartu ir ar komfortabiliai kiekvienas jausis atliekantis savo rolę.
- Neramumai
Jei sergantis kamuojasi agonijoje ilgą laiką (o taip šiais laikais nutinka vis dažniau), tuomet šeima neišvengiamai vienokiu ar kitokiu stiprumu susidurs su kylančiais neramumais. Vienybė likusi blėsti tada, kai situacija tęsiasi ilgą laiką, o dėl jos privalo keistis kiekvieno šeimos nario rutina ar gyvenimo būdas. Laikini pokyčiai yra žymiai lengvesni, tačiau kai tai trunka ilgai, savi poreikiai nebegali būti ignoruojami, slopinami ar nustumiami į šoną. Tokiais atvejais gali kilti tokie jausmai, kaip pyktis, kaltė, noras atstumti. Persipynus įvairiems jausmams gali kilti ambivalencija, kuriai tęsiantis ilgą laiką, gali stipriai suprastėti emocinė sveikata. Šioje fazėje yra labai svarbu su artimaisiais galėti atvirai dalintis savo jausmais. Nuslopintos emocijos gali stipriai paveikti ne tik asmeninę sveikatą, tačiau padaryti ilgalaikių padarinių ir asmeniniams šeimos santykiams, lemti šeimos ,,subyrėjimą”.
- Išeičių fazė
Ši fazė prasideda tuomet, kai sergančiojo sveikata, nepaisant trumpalaikių pagerėjimų, ima palaipsniui prastėti. Tuomet nebeišeina ignoruoti ilgalaikio gedulo procesų ir padarinių. Artimiesiems kyla visokiausių malonių ir nemalonių prisiminimų apie praleistą laiką su mirštančiuoju. Šie prisiminimai gali būti labai svarbūs, primenantys žmogui ne tik apie geras patirtis, keliantys džiaugsmą ar nostalgiškumo pojūtį, bet ir būti apie nesišspręstas problemas, netenkinančią rolę šeimoje, vidinius konfliktus, gali kilti pyktis, pavydas, gėda, kaltė bei visa eilė kitų jausmų.
Šioje fazėje kyla didžiulė galimybė išspręsti ilgai trunkančius nesutarimus, problemas, išsigydyti praeities žaizdas, perbraižyti šeimos ir asmens ribas į sveikesnes, tačiau šia galimybe pasinaudoti nėra lengva. Kiekviena šeima turi užantyje laikomų akmenų ,,darželį”. Būtent šios fazės metu laikas juos surinkti bei išvežti. Kaip pagrindines sprendžiamas problemas galima įvardinti konkurencijos ir pavydo jausmus bei ilgai besitęsiančią pagiežą kitiems šeimos nariams. Šie jausmai gali būti susvetimėjimo, nutolimo priežastys visą eilę metų, tačiau dalis šeimų į tai reaguoja labiau nerimastingai nei entuziastingai. Gali kilti noras problemų nespręsti, nuo jų atsitraukti, tačiau jų priėmimas yra vienintelis kelias, galintis leisti šeimai nesuirti ir dar sutvirtėti.
- Atsinaujinimas
Ši fazė prasideda po artimojo laidotuvių, kai atmintyje yra įprasminamas jo gyvenimas. Tai – skirtingų emocijų laikas, kai dėl netekties gali būti liūdna, tačiau gali kilti palengvėjimo jausmas, kad visa tai baigėsi. Jei šeima sėkmingai bendradarbiavo prieš tai buvusiose fazėse, tuomet šiuo metu gali atsiverti naujos durys – gali įvykti asmeninis bei šeimos atsinaujinimas. Netektis taip pat gali būti gyvenimo įprasminimas, leidžiantis pasidžiaugti gyvybe. Šeima gali pradėti vertinti įvairias tradicijas – šventes, gimtadienius ar mirties metines. Nors ši fazė yra puikus laikas prisiminimams, tačiau taip pat tai puiki proga pažvelgti į ateitį.